Mane įkvėpė šitas žmogus todėl Dalinuosiu – https://www.facebook.com/profile.php?id=61566895298434
Mikro-dozuojant mirtį (arba: Kodėl aš iš tikrųjų lendu į tą prakeiktą eketę)
Taip, aš žinau. Dar viena nuotrauka eketėje.
Sutikime – šiais laikais įšokti į ledinį vandenį tapo tokiu pat socialiniu „standartu“ kaip rytinė matcha ar bėgimo maratonas. Tai nebėra egzotika. Tai nebėra netgi drąsa. Atrodo, kad jei žiemą neįkėlei nuotraukos, kurioje garuoji tarp ledo lyčių, tavo imuninė sistema automatiškai anuliuojama.
Atidarykite feed’ą ir pamatysite: pusė Lietuvos žiemą tampa „ruoniais“. Tai tapo savotišku socialiniu valiutos vienetu. Žiūrėkite, aš sveikas, aš valingas, aš madingas.
Bet būkime atviri. Jei tai daryčiau tik dėl imuniteto, tiesiog gerčiau vitaminą D ir eičiau anksčiau miegoti. Tai kainuotų mažiau nervų.
Bet aš noriu pasikalbėti ne apie imunitetą, ne apie dopamino šuolius ir ne apie „išėjimą iš komforto zonos“. Apie tai jau prirašyta tūkstančiai motyvacinių pastraipų. Mano santykis su šiuo šalčiu yra kitoks. Jis – ne sportinis, o egzistencinis.
Mano santykis su šiuo vandeniu yra sudėtingesnis. Tai ne sveikatingumo procedūra. Tai – karo su moderniu komfortu stovis.
Štai trys nepatogios tiesos, kurias randu tik paniręs į ledą, ir apie kurias retai kalbama prie arbatos puodelio:
1. Pabėgimas iš „Terminės Monotonijos“ kalėjimo.
Mes sukūrėme civilizaciją, kurios tikslas – pašalinti bet kokį diskomfortą. Gyvename amžiname 21 laipsnio burbule. Mūsų kūnai, evoliucijos šlifuoti milijonus metų kovai su stichijomis, dabar tiesiog… nuobodžiauja. Lįsdamas čia, aš primenu savo biologinei sistemai, kad ji vis dar gyva. Skausmas, kurį matote mano veide, yra vienintelis tikras, nesuvaidintas dalykas šiame sintetiniame pasaulyje.
2. Kontroliuojama panika kaip terapija.
Visi kalba apie ramybę. Melas. Pirmas 30 sekundžių vandenyje tavo smegenys klykia: „Mes mirštame!“. Ir štai čia įvyksta magija. Tu stovi tame vandenyje ir ramiai stebi, kaip tavo paties protas panikuoja. Tu tampi stebėtoju, o ne dalyviu. Tai giliausia įmanoma pamoka: aš nesu mano baimė. Gebėjimas atskirti „save“ nuo savo biologinių instinktų – štai tikroji šio ritualo esmė. Tai treniruotė išlikti ramiam, kai gyvenimas dega.
3. Mirties repeticija (Memento Mori).
Ledinis vanduo sukelia fiziologinę būseną, artimą organizmo išsijungimui – kraujas traukiasi į centrą, laikas sustoja. Tai savotiškas „mikro-dozuotas“ susidūrimas su pabaiga. Bet kai išlipi ir kraujas vėl plūsteli į galūnes, tu ne šiaip sušyli. Tu patiri prisikėlimą. Reikia trumpam priartėti prie „nebūties“, kad vėl iš tikrųjų, o ne automatiškai, pajustum „būtį“.
Kava skanesnė, oras tyresnis, o problemos darbe atrodo juokingos.
Taigi, ne, aš čia ne dėl laikų. Aš čia tam, kad bent porą minučių per dieną nustočiau būti civilizuotu žmogumi ir prisiminčiau, ką reiškia būti gyvu organizmu negailestingoje visatoje.
Tad aš neraginu jūsų lįsti į vandenį dėl mados. Mada praeis. Šaltis liks.
Lįskite ten, jei norite bent trumpam išjungti pasaulio triukšmą ir išgirsti tą gąsdinančią, bet būtiną tylą savo viduje.
Klausimas jums:
Koks yra jūsų asmeninis „šaltas dušas“? Ne būtinai vanduo – kas yra tas dalykas ar veikla, kuri jus priverčia akimirksniu pabusti ir pasijusti 100% gyvais? Pasidalinkite, labai įdomu.