Perkūno diena – Lietuviška Vasario 2-osios Šventė
Perkūno diena, švenčiama vasario 2-ąją, yra viena seniausių lietuviškų švenčių, siejanti pagoniškas tradicijas su krikščioniškomis apeigomis. Liaudyje ši diena dar vadinama Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis.
Pavadinimo kilmė
Nors dažnas mano, kad Grabnyčios siejasi su žodžiu „grabas” (karstas), tai klaidinga sąsaja. Šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo. Pavadinimas greičiausiai kildintinas iš lietuviško žodžio „grabė́ti, grãba” (brazdėti, bildėti, skrebėti), kurio reikšmė tiesiogiai siejasi su perkūno skleidžiamu garsu.
Kas yra Perkūnas?
Perkūnas buvo bendras baltų griaustinio dievas ir antrasis pagal svarbą dievybė baltų panteone po Dievo. Jis laikytas atmosferos ir gamtos valdytoju, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, rūpinimasis vaisingumu ir įvairiais atmosferos reiškiniais. Perkūno diena laikomas ketvirtadienis, tą dieną buvo draudžiama dirbti kai kuriuos žemės ūkio darbus, tikėta, kad nepaisius šio draudimo, Perkūnas padarys didelių nuostolių kruša.
Šventiniai papročiai
Grabnyčių žvakės
Šią dieną šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų.
Burimas su žvakėmis
Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna:
– Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė
– Jei durų pusėn – laimė iškeliaus pro duris, be to, protėviai tikėdavo, kad gali būti, kad kas nors iš namiškių pro tas duris išeis ir greitai mirs.
Šiuolaikinės apeigos
Šiandien lietuvių bendruomenės tebešvenčia Perkūno dieną su tradicinėmis apeigomis: vyksta ugnies apeigos, prisimami protėvių papročiai, giedamos sutartinės, liejamos Perkūninės žvakės, dalinamasi suneštinėmis vaišėmis.
Orai ir prognozės
Pagal liaudies išmintį, Perkūno diena laikoma vartais į vasarą. Su šia diena siejamos įvairios orų prognozės:
– Sakoma, kad per Grabnyčias jau pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus
– Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis
– Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos
– Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro
Istorinė reikšmė
Visoje Lietuvoje liepos 20 d. žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius. Žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.
Perkūno diena išlieka svarbia lietuvių kultūros dalimi, jungiančia senovines tradicijas su šiuolaikine tapatybe ir priminančia gilias baltų mitologijos šaknis.
monės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius. Vilniuje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei.
Perkūno diena išlieka svarbia lietuvių kultūros dalimi, jungiančia senovines tradicijas su šiuolaikine tapatybe ir priminančia gilias baltų mitologijos šaknis.
